Naktinė Klaipėda – tai ne miestas, o sapnas, išslydęs iš jūros bangų. Kai saulė paniškai sprunka už horizonto, o dangų nuspalvina juodai mėlynas aksomas, Klaipėda atsimerkia kitu veidu. Gatvės pradeda šnabždėti, tiltai alsuoja druska, o senamiestis ima skambėti lyg paslaptingas džiazo kūrinys, kurį groja vienišas saksofonistas po senos gatvės žibintu.
Aš einu basomis mintimis per šaltą grindinį, ir atrodo – kiekviena plytelė turi savo istoriją: jūreivio, kuris niekada negrįžo, merginos, kuri pažadėjo laukti, ir katino, kuris žino visas uosto paslaptis. Net vėjas čia kitoks – ne paprastas, o jūrinis, gurmaniškas, pilnas dūmų, druskos ir paslapties.
Naktį Klaipėda nebemiega. Autobusų stotelėse laukia ne žmonės, o mintys, kurios niekur nenuvažiuos. Laivų sirenos dainuoja lopšines mėnuliui, o jūros kvapas lipa ant odos, lyg druskingas prisiminimas. Net švyturys atrodo girtas nuo šviesos – linguoja, bet vis tiek rodo kelią.
Ir aš, šio beprotiško naktinio miesto dalelė, sėdžiu ant suoliuko prie Danės, žiūriu, kaip miestas atsispindi vandenyje – lyg žiūrėčiau į savo paties sielos veidrodį. Klaipėda naktį – tai ne vieta, o būsena. Ji ne gyvena – ji kvėpuoja manimi.
