ŠEŠĖLIAI LIETUJE
Šešėliai lietuje gimsta vandenyje – jie nėra tamsa, o šviesos ir lašų susiliejimas. Mano atvaizdas atsiveria baloje, išsklaidytas, virpantis tarp kritusių lašų ir smulkių burbuliukų, kurie kyla lyg trumpalaikiai gyvybės ženklai. Kiekvienas vandens krateris, kurį palieka lietaus smūgis, akimirksniu suardo veidą, bet vos po kelių sekundžių jis vėl susilieja, dar gyvesnis, dar labiau alsuojantis.
Atspindys čia nėra statiškas portretas – jis nuolat kinta, išsiskaido, švyti, lyg bandytų pabėgti nuo formos. Vanduo jį paverčia liepsna, bet ne degančia, o gyva, drėgna, išsiliejančia per visą paviršių. Kartais atrodo, kad mano siluetas sudega lietuje, bet iškart vėl gimsta iš švytėjimo, lyg laisvė, kuriai nereikia ribų ar rėmų.
Kiekvienas lašas tampa teptuku, kuriuo piešiamas kintantis portretas – tai ne vien tik veidas, o būsena. Vandenyje gyvena judesys, šviesa, laikinumas. Ir visame šiame virpėjime ima ryškėti pojūtis, kad net šešėlis gali švytėti, net veidas, išsklaidytas lietaus, gali tapti gyvybės ženklu.
Šis atspindys man primena, kad niekas nėra sustingę – lietus nuolat perkuria mane iš naujo, išdrįsta panaikinti linijas, sutrikdyti aiškumą, bet vietoje to padovanoja kitą matymą. Tą, kuriame aš tampu ne vienu, o daugybe: vandeniu, šviesa, lašu, ugnimi. Ir šiame virpančiame paveiksle matau ne trapumą, o jėgą – laisvės liepsną, degančią net lietuje.
